17/06/2026
Birželio 16 dieną Telšių TAU Varnių filialo nariai išvyko į kelionę, į Kauną „Motiejaus Kazimiero Valančiaus gyvenimo keliu“. Diena pasitaikė labai lietinga, tačiau, nepaisant lietaus, pakylėti ir laimingi, lydimi mūsų gerbiamo kanauninko Andriejaus Sabaliausko ir nepaprastai įdomiai pasakojančios gidės Rimutės Čepurnienės aplankėme Kauno Soborą, Katedrą, Motiejaus Valančiaus paminklą ir jo kapą-sarkofagą.
Soboras. Ši šventovė per trylika dešimtmečių išgyvenusi įvairius pasikeitimus nuo cerkvės, evangelikų bažnyčios iki vitražo galerijos ir katalikų šventovės, žmonių lūpose išliko „soboru“. Pelkėj pastatytas, garsėjęs ne tik dydžiu, bet ir varpų skambesiu, šimtais skaičiuotomis ikonomis sienų tapyboje ir ikonostase, Soboras įdomus ir šiandien, o mums, keliautojams, ypatingas emocijas sukėlė po bažnyčia esančiuose rūsiuose įrengtos „XXI a. katakombos“. Turėjome padėti telefonus, kad kartais pasimetę nenorėtume įjungti šviesos, taip pat pasidėti akinius ir leistis į požemį, kad galėtume liesdami sienas, vienas kitą, kartais ištiestą virvę išeiti iš tunelio… ir išgyventi, ką patiria matantiesiems pritaikytame pasaulyje gyvenantys aklieji. Ne visi tam ryžomės, ypač po to, kai sužinojome, kad dar bus ir pora laiptelių, kuriais reikės nusileisti. Tie, kurie nesiryžome lįsti į požemį (kaip ir eilučių autorė, nes ir šviesoje lygioje vietoje pargriūva ir kažką susilaužo), laukėm sugrįžtančių viršuje, o kiek buvo juoko, kai mūsų vyrų teko lipti ieškoti. Bandėm išklausti, kas atsitiko, kodėl nesisekė greit sugrįžti, tai taip ir likom tiesos nesužinoję, gal tik nuotrupomis nugirdome, kad kai kam pasisekė beeinant į priekį, pasukti atgal. Kas ten žino, kaip ten juos vėlelės vedžiojo. Juokėmės iki ašarų, visų sulaukę. Paskui pasukome prie Kazimiero Motiejaus Valančiaus paminklo, gidė Rimutė skaitė jo dienoraštį, pasakojo vyskupo gyvenimo epizodus, pabrėžė, kad labai malonu priimti ekskursiją iš Varnių, o juk Varniai - tai Motiejaus Valančiaus gyvenimo ir veiklos svarbus etapas. Uždegę atminimo ir pagarbos žvakelę, pasukome prie vyskupo kapo. Prie sarkofago sugiedojome „Viešpaties angelą“, pasimeldėme, padėjome gėlių puokštę, uždegėme žvakę . Po to apsilankėme Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje – bažnyčioje, kuri 1850 m. vyskupystės centrą perkėlus iš Varnių į Kauną, tapo pagrindine M. Valančiaus tarnystės vieta. M. Valančius mirė 1875 m. Kaune ir buvo palaidotas Katedros kriptoje, kur ilsisi ir kiti nusipelnę Lietuvos dvasininkai.
Padėkoję gidei, atsisveikinome su ja ir su Kaunu. Toliau mūsų kelias vedė link Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, esančios Veliuonos miestelyje, dešiniajame Nemuno krante. Čia mus pasitiko kunigas Šarūnas Leskauskas tardamas, kad čia, Veliuonoje, išsuptas Žemaičių krikštas. Giedodami pagarbinome švenčiausiąjį sakramentą, susidomėję klausėme kunigo Šarūno vaizdingo pasakojimo ne tik apie Veliuonos , bet ir visos Žemaitijos istoriją. Išėję iš nepaprasto grožio bažnyčios, gėrėjomės Nemuno vaizdais, dainavome dainas apie Nemuną. Visai vakarop pasukome į Raudonės pilies kavinę, kur mūsų jau laukė nuostabi šeimininkė su karštu vištienos buljonu bei gardžiais cepelinais. O po viso šito, norisi cituoti gerbiamos ir mūsų visų mylimos mokytojos Gendvikos žodžius: „O kelionė buvo nuostabi, nors ir šlapia, tačiau suteikianti širdžiai daug energijos ir gaivumo. Net nuovargio nejaučiau. Ačiū kanauninkui ir visiems keleiviams bei organizatoriams už tą šlapią ir daug žinių suteikusį malonumą.“ Prisidėdami prie Gendvikos žodžių, nuoširdžiai dėkojame gerbiamam kanauninkui Andriejui Sabaliauskui, Telšių TAU Varnių filialo koordinatorei Janinai Šileikienei, gidei Rimai Čepurnienei. Ekskursija buvo labai prasminga ir įdomi.
Nuotraukos Sofijos Z. Juškienės
