26/10/2026
Baltųjų gandrų mitybinės kelionės: kodėl svarbus kiekvienas kilometras nuo lizdo?
Perėjimo metu baltųjų gandrų dienos prabėga nuolat keliaujant tarp lizdo ir mitybos vietų, siekiant aprūpinti sparčiai augančius jauniklius maistu. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad gandrai maisto randa beveik visur, iš tikrųjų tai, kiek jauniklių pora užaugins, labai priklauso nuo aplink lizdą esančių mitybinių buveinių kokybės ir atstumo iki jų.
Baltieji gandrai minta įvairiu gyvūniniu maistu: sliekais, vabzdžiais, varlėmis, driežais ir smulkiais graužikais. Vis dėlto daugelyje teritorijų svarbiausią jų raciono dalį sudaro peliniai graužikai, ypač paprastieji pelėnai. Palankiais metais, kai pelėnų gausa pasiekia piką, jie gali sudaryti net iki 60 % viso gandrų maisto raciono. Toks pasirinkimas nėra atsitiktinis – pelėnai yra palyginti stambus ir kaloringas grobis, todėl leidžia gandrams efektyviau patenkinti savo ir augančių jauniklių energinius poreikius. Tyrimai rodo, kad metais, kai pelėnų gausa yra didelė, paprastai registruojama daugiau perinčių baltųjų gandrų porų, o jų lizduose užauga daugiau jauniklių. Tai dar kartą patvirtina, kad maisto išteklių gausa yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių šios rūšies perėjimo sėkmę.
Ieškodami grobio gandrai dažniausiai renkasi atviras teritorijas, kuriose maistas yra lengvai pastebimas ir pasiekiamas. Labiausiai mėgstamos buveinės yra pievos, ganyklos, šlapios pievos bei vandens telkinių prieigos, o aukšta augalija apaugusių plotų ir krūmynų gandrai paprastai vengia, nes tokiose vietose grobį aptikti ir sugauti yra gerokai sunkiau. Kraštovaizdyje dominuojantys dideli monokultūrų laukai taip pat nėra tinkama mitybinė teritorija baltajam gandrui, nes juose maisto ištekliai dažnai būna mažiau įvairūs ir sunkiau prieinami. Todėl svarbiausias veiksnys, lemiantis perėjimo vietos pasirinkimą, yra netoli lizdo esantys ekstensyviai naudojami žemės ūkio plotai. Lietuvoje net 65 % baltųjų gandrų lizdų aptinkama ekstensyviosios žemdirbystės teritorijose, 19 % – gyvenvietėse ir tik 16 % – intensyvios žemdirbystės plotuose. Ekstensyviosios žemdirbystės teritorijos pasižymi pievų, ganyklų, nedidelių dirbamų laukų ir kitų žemės naudmenų mozaika. Kuo kraštovaizdis įvairesnis ir mozaikiškesnis, tuo daugiau maisto išteklių jis suteikia gandrams ir tuo palankesnės sąlygos sėkmingai užauginti jauniklius.
Tyrimai rodo, kad baltieji gandrai jauniklių auginimo metu dažniausiai maitinasi netoli lizdo: daugiau kaip pusė jų mitybinių kelionių vyksta mažesniu nei 800 m atstumu, o apie 80 % – ne toliau kaip 1 km nuo lizdo. Ankstyvuoju jauniklių auginimo laikotarpiu tėvai stengiasi išlaikyti vizualinį kontaktą su lizdu, todėl nuo jo pernelyg nenutolsta, kad iškilus grėsmei suspėtų laiku sugrįžti.
Tačiau ne visur mitybos sąlygos yra vienodos. Jei aplink lizdą trūksta tinkamų pievų ar šlapynių, gandrams tenka skristi gerokai toliau. Prastesnėse buveinėse mitybinės teritorijos nuo lizdo gali būti nutolusios kelis, o kartais net keliolika ar daugiau kilometrų. Tokios ilgesnės kelionės reikalauja daugiau laiko ir energijos, todėl suaugę paukščiai daugiau jos išeikvoja skrydžiams, o jaunikliai maitinami rečiau. Kuo didesnis atstumas iki mitybos plotų, tuo sunkiau gandrams patenkinti tiek savo, tiek sparčiai augančių jauniklių energinius poreikius, o tai lemia mažesnį sėkmingai užaugintų jauniklių skaičių.
Baltieji gandrai puikiai išnaudoja ir trumpalaikes maitinimosi galimybes. Šienaujant pievas ar ariant laukus, įvairūs bestuburiai tampa lengviau pastebimi ir prieinami, todėl gandrai greitai susiburia tokiose vietose ir intensyviai maitinasi. Tai leidžia jiems per trumpą laiką surinkti daug maisto sau ir jaunikliams.
Kai maisto pakanka, gandrai gali sėkmingai išauginti didelę vadą – 4-5, o kartais net 6 jauniklius. Tačiau nepalankiomis sąlygomis, kai maisto ištekliai sumažėja, tarp jauniklių natūraliai atsiranda konkurencija. Tokiais atvejais tėvai daugiau investuoja į stipriausius jauniklius, o silpniausi, dažniausiai vėliau išsiritę, neišgyvena. Tai vienas iš gamtoje susiformavusių mechanizmų, padedančių užtikrinti rūšies išlikimą. Kai maisto nepakanka visai vadai, maisto resursų paskirstymas padidina tikimybę, kad bent dalis jauniklių sėkmingai užaugs net ir tais metais, kai aplinkos sąlygos yra nepalankios.
Lietuvoje baltųjų gandrų perėjimo sėkmingumas kol kas išlieka aukštas – viena sėkmingai perėjusi pora užaugina vidutiniškai 2,6 jauniklio. Tai gerokai daugiau nei populiacijos stabilumui palaikyti reikalingi maždaug 1,7 jauniklio porai. Aukštas baltųjų gandrų perėjimo sėkmingumas rodo, kad sąlygos šiai rūšiai Lietuvoje kol kas yra palankios. Tačiau per pastaruosius 14 metų stebimi populiacijos pokyčiai kelia susirūpinimą: po spartaus augimo laikotarpio, kai perinčių baltųjų gandrų porų skaičius padidėjo nuo 9,4 tūkst. 1994 m. iki 19,5 tūkst. 2010 m., vėliau populiacija pradėjo mažėti, ir 2024 m. Lietuvoje jų jau buvo suskaičiuota apie 16,6 tūkst. perinčių porų.
Šie pokyčiai rodo, kad nors Lietuvoje baltasis gandras vis dar išlieka gausi rūšis, pastaraisiais metais vis intensyvėjantis žemės ūkis kelia naujų iššūkių. Suariant pievas, sausinant šlapynes ar buvusiuose žemės ūkio plotuose įveisiant mišką, mažėja gandrams tinkamų mitybos teritorijų plotas. Kai tinkamų mitybos plotų mažėja arba jie nutolsta nuo lizdų, suaugę paukščiai priversti daugiau laiko ir energijos skirti maisto paieškoms, todėl jaunikliai maitinami rečiau, o tai gali lemti mažesnį perėjimo sėkmingumą. Neigiamą poveikį daro ir žemės ūkyje naudojamos cheminės medžiagos, kurios gali bloginti maisto kokybę, sukelti paukščių apsinuodijimą ar net tapti visos jauniklių vados žūties priežastimi.
Papildomą grėsmę baltųjų gandrų populiacijai kelia paukščių žūtys atsitrenkus į elektros laidus ar nuo elektros srovės. Dėl trumpo jungimo gali žūti ne tik suaugę paukščiai bet ir jaunikliai lizduose. Nemažai baltųjų gandrų žūsta ir keliuose. Dėl įvairių priežasčių kelkraščiai, o kartais ir keliai, yra patraukli mitybinė teritorija, todėl lėtai pakylantys gandrai neretai nespėja išvengti susidūrimo su transporto priemonėmis.
Baltasis gandras yra viena geriausių indikatorinių agrokraštovaizdžio rūšių. Jo gausumas ir perėjimo sėkmingumas glaudžiai susiję su žemės ūkio intensyvumu, agrocheminių medžiagų naudojimu, pievų ir šlapynių išsaugojimu, todėl ilgalaikiai šios rūšies tyrimai leidžia vertinti ne tik populiacijos būklę bet ir supančios aplinkos ekologinę kokybę bei jos tinkamumą sveikai žmogaus gyvensenai.
Išsaugotos ir geros būklės mitybinės buveinės perėjimo teritorijose yra viena svarbiausių sąlygų, lemiančių, ar ir ateityje baltasis gandras, mūsų nacionalinis paukštis, išliks neatsiejama Lietuvos kraštovaizdžio dalimi ir gyvu žmogaus bei gamtos darnaus sambūvio simboliu.
Tekstas ir nuotraukos Paukščių ekologijos laboratorijos
